Kunigystės dovana
Kunigystė yra dovana, o ne nuopelnas ar kieno nors reikalavimo vaisius. Pats Dievas kreipia savo kvietimą į išrinktus vyrus, kuriuos trokšta apdovanoti kunigyste. Kaip dovaną ją turėtų priimti ir tikintieji, kurie naudojasi kunigų tarnyste. Ne žmonės renkasi kunigą, kad jis atstovautų jiems prieš Dievą, bet Dievas išsirenka kunigą, kad per jį susitiktų su žmonėmis. Būtent per kunigystę Dievas sudabartina save ir veikia savo tautoje. Kadangi kunigystė yra didi Dievo dovana, ji turi būti ypač gerbiama ir saugoma malda. Juk ją galima ir prarasti, o tada nuostolį patiria visi.
Ar suvokiame atsakomybę už kunigystės dovaną? Per įvairius mūsų susitikimus, taip pat ir šeimos, dažnai iškyla nuolatinė tema: mūsų klebono ar vikaro nuodėmės; šis kunigas padarė tai, anas dar blogiau. Kiek daugiau naudos būtų, jei tą laiką skirtume maldai už savo kunigus. Ar suvokiame, kokią didžiulę atsakomybę neša kiekvienas kunigas? O juk kunigas yra gyvas žmogus iš kūno ir kraujo. Jis išgyvena savo įtampas, yra varginamas įvairių pagundų, gali patirti tikėjimo ir pašaukimo krizes, susijusias su atliekama tarnyste, vienatve ir amžiumi. Piktoji dvasia taip pat ypatingus puolimus nukreipia į kunigystę ir kunigus. Pažvelkime, kaip mūsų laikais įsigalėjo mada tyčiotis ir šaipytis iš kunigystės. Dievo žodis pasako mums, kodėl taip vyksta. Ištik ganytoją, kad avys išsisklaidytų (Zch 13, 7). Esame didelės dvasinės kovos dėl kunigų, bet taip pat ir dėl Dievo gyvenimo mumyse, liudytojai. Ką daro avys, kai nėra ganytojo?
Kunigystė yra didi dovana, dovana išprašyta ir išmelsta. Dovana pačiam kunigui, bet pirmiausia visai tikinčiųjų bendruomenei. Dovana, šiandien taip dažnai niekinama ir išjuokiama. Norėtųsi paklausti: ar kunigai šiandien mums dar reikalingi? Ar žmogui reikia kunigo? Kartais girdime: Dievu tikiu, bet Bažnyčios ir kunigų nepripažįstu. Kaip galima gerti vandenį iš Gyvybės Šaltinio, nepripažįstant šulinio, iš kurio tas vanduo semiamas?
Gerai ir tai, kad esama sąmoningumo dėl reikalavimų kunigui. Bet tiesa ir tai, kad tikintieji taip pat neša atsakomybę už jo kunigystę. Kunigas yra KUNIGAS ne sau, bet kitiems. Melstis už jį, apgaubti jį pagarba ir draugyste, palaikyti sunkiomis akimirkomis, ginti nuo pikto — tai šiandien didi užduotis mums visiems. Kunigų palaikymas yra rimtas iššūkis kiekvienam krikščioniui, kuris jaučia savo atsakomybę už Bažnyčią. Bažnyčioje yra daug žmonių, kurie savo maldas ir gyvenimą aukoja už kunigus. Tarp jų yra šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė: „Nuo seno puoselėjau troškimą, kuris, kaip man atrodė, buvo neįgyvendinamas, būtent — turėti brolį kunigą. Tačiau Jėzus ne tik suteikė man malonę, kurios troškau, bet ir sujungė mane dvasiniais ryšiais su dviem savo apaštalais, kurie tapo mano broliais. […] Pasitikiu, kad Dievo malone būsiu naudinga daugiau nei dviem misionieriams, o kartu nepamiršiu melstis už visus, neišskirdama ir paprastų kunigų, kurių pasiuntinybė lygiai tokia pat sunki.“
Kiekvienas kunigas suvokia savo silpnumą. Jis taip pat žino, kad darbas, į kurį pašauktas, pranoksta jo jėgas. Todėl jam reikia daugelio žmonių paramos. Kai imasi evangelizacijos, rekolekcijų, kai skelbia Žodį ir švenčia sakramentus, bet ir savo įprastoje kasdienybėje jam reikia tų, kurie dvasiškai dalyvauja šioje tarnystėje. Dievas žino, nuo ko daugiau priklauso — nuo kunigų ar nuo tų, kurie įvairiais būdais ateina jiems į pagalbą.
„Viešpatie Jėzau, Tu išsirinkai savo kunigus iš mūsų tarpo ir siuntei juos skelbti Tavo Žodį ir veikti Tavo vardu. Už tokią didelę dovaną Tavo Bažnyčiai priimk mūsų garbinimą ir padėką. Prašome Tave, pripildyk juos Tavo meilės ugnies, kad jų kunigystė artintų žmones prie Tavęs. Tegul Tavo galia persmelkia jų silpnybes. Neleisk, kad savo varguose jie būtų sutriuškinti. Padaryk, kad abejonėse niekada nepasiduotų nevilčiai, nepalūžtų pagundose, kad persekiojimuose nesijaustų palikti. Tegul savo tarnyste teikia Tau šlovę, o mums duok malonę palaikyti juos malda. Amen.“
