Kunigiškoji galia

Kadangi Jėzus Kristus įsteigė Eucharistijos sakramentą, nuosekliai apsisprendė įsteigti ir kunigystės sakramentą. Eucharistiją Jis galėjo patikėti tik ir vien Jo paties išrinkto žmogaus rankoms.

Dievas pats išsirenka žmogų, kuriuo nori pasinaudoti užmegzdamas ryšį su mumis. Kunigas nėra žmonių atstovas, kunigas yra Dievo atstovas. Ne žmonės renkasi kunigą, kad jis atstovautų jiems prieš Dievą, bet Dievas išsirenka kunigą, kad per jį susitiktų su žmonėmis.

Aukščiausiasis ir Vienintelis Kunigas yra Jėzus Kristus. Jis yra Vienintelis Gerasis Ganytojas, o tuos, kuriuos pašaukia ir leidžia dalyvauti savo kunigystėje, laiko bendradarbiais. Kunigas yra Dievo išrinktas darbui Jo avidėje. Kiekvienas kunigas per šventimus tampa Dievo bendradarbiu. Jėzus Kristus visada yra savo avidėje, yra Eucharistijoje. Jis yra išrišime, sakramentuose, Žodyje, bendruomenėje, kunige.

Kokia valdžia Kristus apdovanoja žmones, kuriuos pašaukia į savo kunigystę? Pirmiausia tai galia apvalyti nuo nuodėmių. Į kunigo rankas įdėta didžiausia galia, kokia tik yra žemėje. Visi psichoanalitikai kartu paėmus neturi tokios galios, kokią turi kunigo ranka. Jie gali išklausyti kaltes, gali padėti žmogui atsiverti, bet nepašalins naštos, sąžinės priekaištais slegiančios žmogaus širdį. Kunigas, paliesdamas širdį, išlaisvina ją iš kaltės jausmo, iš didžiausios nelaimės, kokia gali ištikti žmogų. Darome nuodėmes, nes esame silpni, tad jei nebūtų šios iš kalčių išlaisvinančios Dievo galios, įdėtos į kunigo rankas, būtume labai nelaimingi.

Kodėl kunigo ranka apdovanota šia galia? Todėl, kad tose rankose Kristus paliko save patį duonos ir vyno pavidalu. Kadangi kunigas dalija Eucharistiją, kunigo rankose Eucharistija gimsta, ir tose rankose yra valdžia atleisti kaltes. Jei kas nors dėl nuodėmės negali prieiti prie Eucharistijos, kunigas jį apvalo, išlaisvina iš kaltės ir paduoda jam Eucharistiją.

Šventinanti kunigo rankos galia — tai didis stebuklas, koks tik yra žemėje. Ką tik kunigas paimtų į savo rankas, ko tik paliestų, gali pašventinti. Jis šventina daiktus ir šventina žmones net tada, kai pats yra nusidėjėlis. Tai Dievo galia. Tobuliausiai tai stebime per šventąsias Mišias, kai kunigo rankose duona ir vynas perkeičiami į Švenčiausiąjį Išganytojo Kūną ir Švenčiausiąjį Kraują. Tai didžiausias žemės lobis.

Kunigas šventina ir laimina. Jam nebūtina skelbti Dievo žodį, nebūtina pasakyti nė vieno pamokslo, o jis yra kunigas visa pilnatve, jei tik švenčia šventąsias Mišias ir dalija Eucharistiją. Svarbiausia kunigo funkcija — pašventinti duoną ir vyną bei perduoti patį Dievą į kito žmogaus širdį. Štai kunigiškojo pašaukimo esmė.

Tegul kiekvieną dieną iš mūsų širdžių plaukia karšta malda už kunigus, tegul mūsų dvasinis rūpestis stiprina juos kunigiškame kelyje ir klojasi jiems po kojomis, kad juos vestų ir saugotų.