Kristaus kunigas ar kunigo Kristus
Turbūt kiekvienam iš mūsų teko svarstyti, kas esame kitiems: oras, tarnas, o gal mokytojas ar adoracijos objektas. O kalbant apie mūsų draugus — argi neklausiame savęs ar jų, ar esame jiems svarbūs. Jei su kuo nors turiu santykį, jis visada turi teisę paklausti ir manęs, kas jis man yra.
Taigi ir Kristus klausia: „O kuo jūs mane laikote?“ Kalbama, be abejo, apie Jėzaus dieviškumą, bet praktiškai kalbama apie mane ir apie mano vertybių pasaulį. Sveikoje hierarchijoje Dievas yra pirmas, ir tada viskas būna savo vietoje. Netvarka atsiranda kartu su mano svarbos hierarchijos iškraipymu. O juk ne kartą man teko turėti ligotą savęs paties vaizdą ir taip susitelkti į save, kad Jėzus buvo visai pamirštas. Dvasingumas davė mums daug priemonių šiai būsenai apibrėžti ir vadina ją gyvenimo puikybe.
Mano kunigystė kaip sakramentas neabejotinai iškyla virš visų kitų luomų — ir iš čia širdyje lengvai gali išaugti pagunda laikyti save didesniu už kitus. Kadaise šis ligotas pasididžiavimas savimi vos manęs nesusprogdino. Toks jau yra nelemtas žmogaus širdies svorio traukimas. Kristus geriausiai supranta šį mano žmogišką polinkį į silpnumą — iš čia ir Jo paties pavyzdys: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“ (Lk 17, 10).
Sekdamas kun. Grudnioku turėčiau kasdien sau priminti tam tikrus iš stebėjimo kylančius faktus: puikybė nesimeldžia, puikybė nepripažįsta nieko aukščiau savęs. Puikybė nelenkia nei galvos, nei kelių, nepripažįsta sąžinės sąskaitos, niekada neturi dėl ko gailėtis. Puikybė yra savipakankama, skaitosi tik su savo nuomone. Puikybė atskiria nuo Dievo ir nuo žmonių, nes kyla iš melo, netiesos, statoma ant klaidingų prielaidų. Puikybė į visus žiūri iš aukšto, tuo tarpu žmogus daugumą dalykų turi matyti iš apačios, iš kūrinio padėties, iš puolusios prigimties padėties: „Nulyginkite kalvas, užpildykite slėnius (...)“.
Laimingi tie, kurie neprarado gebėjimo tikrai pažvelgti į save, į savo klaidas, ydas, trūkumus, kurie moka su dėkingumu priimti papeikimus ir įspėjimus. Ligos atpažinimas jau yra pusė gydymo. O puikybės vėžį reikia demaskuoti, kol nevėlu. Gebėjimas pripažinti savo klaidas ir pasirengimas keisti savo mąstymą bei veikimą yra didelis žingsnis link tikro nuolankumo. Šventoji Jėzaus Teresė kartą pasakė: „Tų, kurie nedaro pažangos vidiniame gyvenime, klaida yra nuolankumo stoka. Nes nuolankumas yra vidinio gyvenimo statinio pamatas, ir Viešpats niekada neleis jam pakilti per aukštai, jei stinga tvirto pamato.“
Nuolankumas nekuprina žmogaus, nelaužo jo stuburo, nelenkia prie žemės, gėdingai nenuleidžia akių. Nuolankusis, nors visada kritiškas sau, vis dėlto suvokia savo orumą. Ir aš to bandau: neužsispirti prie savo, kantriai išklausyti, neįsižeisti dėl menkniekio, o geriausia — visai. Nuolankumas man reikalingas, kad mano hierarchija būtų tikra, kad aš būčiau sveikas. Nes kam gi reikalingas kunigas su sergančia siela — nebent pasityčiojimui ir žmonių sumindžiojimui.
Kun. Jacek Nawrot
