Mano kunigystė
Kunigystė yra meilė. Kunigystė yra dalyvavimas Jėzaus gyvenime. Kiekvieni kunigystės šventimai, kiekvienos savų šventimų metinės ar Didysis ketvirtadienis yra ypatingas laikas giliai apmąstyti savo Kunigystę. Turbūt nuo pat pradžių norėjau būti kunigu. Šis troškimas pabudo ir augo veikiamas autentiškos Bažnyčios gyvenimo patirties. Toje Bažnyčioje, kuri buvo mano šeima ir parapija — visa aplinka, kurioje augau, — man buvo palyginti lengva atpažinti tai, kas svarbiausia: Jėzų Kristų ir Jo gailestingumą. Galėjau Jį atpažinti ir kartu patirti tikėjimo tiesose, kurios man buvo perduodamos su dideliu įsitikinimu ir jėga. Artimieji, kaimynai, o pirmiausia nuostabūs ir giliai tikintys kunigai savo gyvenimu kalbėjo apie Jo buvimą. Tokioje atmosferoje gimė mano troškimas: kad visi pažintų Jėzų, kad gražiai gyventų, kad būtų laimingi.
Antra vertus, gana aiškiai mačiau daugelio žmonių troškimą būti arčiau Dievo. Sutiktus žmones lydėjo Dievo alkis, gyvenimo permainos alkis, galiausiai šventų, uolių ir autentiškų Kristaus liudytojų alkis. Ypač ryškus ir mane asmeniškai paliečiantis buvo šis gero Kunigo — gerojo ganytojo — alkis. Su kokia pagarba ir širdies atvirumu buvo apgaubiami „kunigai iš pašaukimo“.
Misijų tematikos skaitiniai vis labiau gilino mano troškimą: kad visi pažintų Jėzų! Šis nuotykis „padėti“ žmonėms pažinti Dievą ir gyventi su Juo širdyje man atrodė gražiausias iš galimų. Dalyvavimas visame tame, kas gali atvesti žmogų pas Dievą, man buvo kažkas neįsivaizduojamai kilnaus ir garbingo. Jaučiau ir tai, kad tik tokiu keliu galiu būti visiškai laimingas.
Tada, iki pat paskutinio apsisprendimo akimirkos, niekada negalvojau, ką iš to turėsiu, kokiomis sąlygomis gyvensiu, ar turėsiu pinigų ir kaip atrodys mano namai. Rūpėjo tik viena: kad visi, pas kuriuos nueisiu, pažintų Jėzų. Jis pats nuolat leido man justi savo nuostabų buvimą. Kiek Jo meilės ženklų, kiek šviesių įkvėpimų, kiek diskretiško vedimo — iki šiol vis atrandu naujus Jo meilės man stebuklus tomis dienomis. Jau tada Jo Bažnyčia apdovanojo mane didele meile. Turbūt buvo pastebėtas mano pašaukimas. Kiek žmonių apgaubė mane tylia malda, kai stovėjau prie altoriaus kaip ministrantas, kiek žmonių aukojo savo gyvenimą, kančią ir materialines dovanas, kai įstojau į seminariją. Visiškai supratau šią meilę per savo primicijas. Iš žmonių paimtas ir žmonėms pastatytas. Vis giliau įžengiant į kunigiškąją tarnystę, Bažnyčia man tapo namais ir pasauliu, be kurio negalėjau įsivaizduoti jokios kitos vietos žemėje. Kasdien patiriu, kaip giliai ji įšaknija mane mano tautoje. Apdovanotas pašaukimu ir Kunigystės malone, diena iš dienos tampu pasaulio, Bažnyčios, brolių ir kiekvieno, net atsitiktinai sutikto, žmogaus „nuosavybe“. Kaip daug man reiškia Jėzaus paveikslas: Jis ėjo per visus miestus ir kaimus…, skelbė karalystės Evangeliją ir gydė visokias ligas bei negalias. O matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (Mt 9, 35–36). Kunigystė patikėta žmonėms Bažnyčios gerovei. Kunigystė yra meilė. Vargas tam, kas ketintų naudotis Kunigyste savo paties naudai. Solidarumas su žmonėmis, kartu jautimas, to paties likimo dalijimasis, vienybė su vargšais, vedimas Tiesos link — štai pamatiniai įsipareigojimai, kylantys iš Kunigystės prigimties. Kunigas yra tas, kuris pas Dievą užtaria savo tautą, tas, kuris meldžiasi už jo rūpesčiui patikėtuosius. Nors jie patys neretai stovėtų šalia, užsiėmę savo reikalais, — jis budi prieš Aukščiausiąjį, kad jie turėtų gyvenimą. Valandų liturgijos malda, naktinis budėjimas, pasninkas, atgaila ir kančia yra nuolatinis gerojo ganytojo „užsiėmimas“. Nors šventovės būtų tuščios, nors abejingumas paliestų visus, kunigas negali jaustis bedarbis.
Kunigystė įvedė mane į Dievo Žodžio galybės pasaulį. Iki šiol esu nevertas Gyvojo Dievo Žodžio galios liudytojas. Tai gyvenimo Žodis! Pirmiausia man pačiam jis yra kaip duona, kurią valgau, kad gyvenčiau, kad mylėčiau, kad suprasčiau, kad oriai kentėčiau, kad pakilčiau, kad eičiau nepaisydamas išgyvenamų sunkumų. Tas Žodis tampa Kūnu, tas Žodis yra Asmuo, kurį kasdien atrandu iš naujo ir semiuosi iš Jo savo gyvenimo jėgos.
Kaip kunigas esu tiesiogiai ir nuolat susijęs su švenčiausiąja Eucharistine Auka, sudabartinančia Kristaus velykinį darbą. Kokį džiaugsmą neša ši malonė, kad galiu dalyvauti šioje šventoje paslaptyje; kad pirmiausia pats galiu semtis naujo gyvenimo iš šios Jo gyvenimo aukos, kad galiu patarnauti šiame naujo žmogaus gimimo stebukle, švenčiant eucharistinę puotą su Dievo tauta.
Perduoti kitiems Dievo gyvenimo dovaną šventuosiuose sakramentuose — štai giliausia viso mano buvimo ir Kunigiškos tarnystės prasmė. Šiandien dėkodamas Dievui už niekuo nenusipelnytą Kunigystės dovaną prisimenu tuos, kuriuos pakrikštijau, prisimenu tuos, kuriuos palaiminau bendram santuokos keliui. Su ypatingu jauduliu prisimenu tuos, kuriuos lydėjau pereinant į Tėvo namus. Nepaisant mirties skausmo ir alinančios ligos ar amžiaus, kai geso jų žemiškas gyvenimas, per mano tarnystę, Kristaus malonės galia, jie gimė naujam gyvenimui. Kunigas yra gyvenimo tėvas!
Mano kunigiška sakramentinė tarnystė klausykloje siejasi su velykiniu vakaru ir reikšmingu Viešpaties pasveikinimu: „Ramybė jums!“ Dievo man perduota valdžia atleisti nuodėmes yra baugi savo turiniu ir galybe, būtina kelyje į Tėvo namus. Kas aprašys ganytojo džiaugsmą dėl surastos avies, kas aprašys džiaugsmą dėl ramybės ir laimės grįžtančio sūnaus širdyje. Ne kartą didžiausia patirtis buvo pajusti savyje Šventosios Dvasios galią tokiomis sunkiomis išpažinties akimirkomis ir kartu liudytojo džiaugsmą, matant širdies permainą ir naują gyvenimą grįžtančiuose broliuose.
Priimk ir tu šiuos liudijimo žodžius ir pasimelsk už kunigus — tuos artimus ir tuos nepažįstamus. kun. Adam
