Apmąstymas Didįjį ketvirtadienį

Didysis ketvirtadienis — tai diena prisiminti visus tuos vyrus juodomis sutanomis, mus — grįžkite atmintimi į senus laikus, gal Pirmosios Komunijos, vidurinės mokyklos, studentiškų ginčų, klebonų ir vikarų, gal mokyklos suolo draugų, brolių…

Didysis ketvirtadienis — tai taip pat Eucharistijos sakramento įsteigimas, kurio šventimas neatsiejamai susijęs su kunigyste.

Šiandienė diena svarbi ir mums, kunigams. Juk būtent šiandien, per tą pačią Paskutinę vakarienę, Jėzus įsteigė kunigystės sakramentą. „Tai darykite mano atminimui“.

Ne atsitiktinumas, kad Eucharistiją ir kunigystę Jėzus įsteigė tą pačią akimirką. Drąsiai galima sakyti, kad kunigystė buvo įsteigta pirmiausia dėl Eucharistijos. Kur nėra kunigo, nėra Eucharistijos — nėra nei šventųjų Mišių, nei Švenčiausiojo Sakramento. Šiuose dalykuose, kaip niekur kitur, niekas negali pakeisti kunigo. Ir tuo, neretai labai skaudžiai, įsitikina žmonės, gyvenantys šalyse, kuriose trūksta kunigų. Kunigystė yra dovana, kaip ir Eucharistija. Tai Dievo dovana žmogui.
Ir panašiai kaip Eucharistija ji yra paslaptis. Paslaptis yra ir turbūt turi likti, kodėl būtent šiuos, o ne kitus Dievas šaukia į ypatingą artumą su savimi. Paslaptis yra ir didi Dievo meilė bei pasitikėjimas: į kunigų — silpnų ir nuodėmingų žmonių, kaip ir kiekvienas — rankas Jis įdėjo tokius didžius ir šventus dalykus. O kaip kunigą mato žmonės šiandien?

Manau, nors tai tik mano asmeninė nuomonė, — gerai, kad žmonės kalba apie kunigus, apie mus. Blogai būtų, jei nieko nekalbėtų. O tai, kad kalba, rodo, jog žmonėms kunigai rūpi.

Viešpatie Jėzau iš Vakarienbučio, šiandien noriu Tau išpažinti, kad nelengva šiandien būti Tavo kunigu:

– sunku būti kunigu, kai atrodo, kad vėjas nuolat pučia į akis
– sunku būti kunigu, kai trokšti daryti gera, tarnauti, padėti, o atsiranda tokių, kurie sako, kad jie tai daro tik sau, dėl patogumo…

– sunku būti kunigu, kai daugelis norėtų, kad keisčiau Tavo Evangeliją

– sunku būti kunigu, kai jauni ir vyresni man sako, kad klausytis apie Tave nuobodu!

– sunku būti kunigu, kai sako, kad kunigai nieko neveikia, o aš dažnai net sau laiko neturiu, o juk yra ir tokių, kurie ir sveikatą prarado, o už tai dar sulaukė
ir nedėkingumo

– sunku, kai nori būti draugu, o su tavimi elgiasi kaip su priešu

– sunku, kai puola Tavo Bažnyčią ir Tavo kunigystę ir kalba apie jos nuodėmes, pamiršdami savąsias

– sunku būti kunigu, kai man šypsosi, o širdyje jaučia priešiškumą

– sunku klausytis kitų nuodėmių ir suvokti savąsias

– sunku sakyti „TAI YRA MANO KŪNAS“, kai manasis toks silpnas, nors dvasia ryžtinga

Mano brangusis – tars Kristus – bet argi Aš kada nors sakiau tau, kad bus lengva, paprasta ir ramu; argi verčiau nesakiau tau: „Sergėkitės žmonių: jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“

Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.

O argi mano mokymas patiko visiems, argi nebuvau sąžinės priekaištas fariziejams, argi jie neieškojo progos sugauti mane žodyje, apšmeižti mane, pakirsti mano autoritetą, o juk galiausiai pasitelkė net melą, kad mane sunaikintų.

Argi niekada neskaitei Laiško hebrajams, kuriame sakau: „Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nemokšas ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo. Todėl jis turi aukoti aukas už nuodėmes kaip už tautą, taip ir už save patį.“ Supranti! Jei būtum tobulas, negalėtum KARTU JAUSTI su tais, pas kuriuos tave siunčiu. Nemokėtum jų lydėti, o gal ir puikybė būtų uždariusi tau kelią į dangų. Beje, pažįstu tave geriau nei tu pats save!

Taip, Viešpatie, dabar man gėda, kad šią ypatingą dieną, Didįjį ketvirtadienį, pradėjau nuo skundų, juk esu laimingas, kad mane išsirinkai:

– kad kartais esu taip arti Tavęs, jog net esu Tavimi, Tavo asmenyje

– laimingas esu, kai einu su Tavimi pas ligonius ir matau jų džiaugsmą, susijaudinimą, o kartais net ašaras

– laimingas esu, kad dažnai esu prieštaravimo ženklas pasaulyje

– laimingas esu, kad kartais man pavyksta ką nors paguosti, nušluostyti ašaras, pažadinti viltį

– laimingas esu, kad yra tiek daug tų, kurie meldžiasi už mane: dėl sveikatos, dėl jėgų, dėl ištvermės

Dėkoju Tau, Viešpatie, kad duodi man šventumo troškimą, meilę, viltį, kad leidi man švęsti Tavo sakramentus ir priklausyti tik Tau. Viešpatie, nors iki galo Tavęs ir nesuprantu, vis dėlto šį ypatingą vakarą noriu Tau dar kartą pasakyti savo TAIP! Ir pakartoti su poetu a. a. kun. Janu Twardowskiu:

Savosios kunigystės bijau,
Savosios kunigystės baiminuosi,
Ir prieš kunigystę į dulkes krintu,
Ir prieš kunigystę klaupiuosi

Kiekvienas kunigas yra tik žmogus, silpnas ir nuodėmingas — atminkime tai — kaip ir kiekvienas kitas, ir kaip kiekvienam žmogui jam reikia maldos. Ar meldiesi už kunigus: dėl jėgų, dėl palaiminimo, dėl jų šventumo, dėl ištvermės kunigiško pašaukimo malonėje? O gal moki tik kritikuoti ir kelti jiems reikalavimus, kurių pats neįvykdytum?

kun. Marcin