Išpažintis ir kunigystė

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas tiesiogiai kyla iš velykinės paslapties. Prisikėlimo vakarą Viešpats pasirodė Vakarienbutyje užsidariusiems mokiniams ir, pasveikinęs juos „Ramybė jums“, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, — sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Ši ištrauka atskleidžia mums gilesnę šiame sakramente slypinčią dinamiką. Pirmiausia tai, kad nuodėmių atleidimas nėra kažkas, ką galėtume duoti patys sau. Aš pats negaliu pasakyti: „atleidžiu sau nuodėmes“. Atleidimo reikia prašyti; jo prašoma kito asmens, ir per Išpažintį prašome Jėzaus atleidimo (už savo nuodėmes). Atleidimas nėra mūsų pastangų rezultatas, bet dovana, Šventosios Dvasios dovana, kuri pripildo mus gailestingumo ir malonės nuplovimo, nuolat plūstančio iš perverto nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus širdies. Antra, tai primena mums, kad tik tada, kai leisimės Viešpatyje Jėzuje sutaikinami su Tėvu ir su broliais, galime iš tiesų būti ramybėje. Ir šią ramybę patiriame širdyje tada, kai einame išpažinties su našta sieloje, su liūdesiu; o kai gauname Jėzaus atleidimą, turime savyje ramybę, tą sielos ramybę, kurią tik Jėzus gali mums dovanoti. Tik Jis.

Laikui bėgant šio sakramento šventimas iš viešo nuodėmių išpažinimo — nes iš pradžių jis buvo praktikuojamas viešai — perėjo į šią asmeninę formą, skirtą Išpažinčiai. Tačiau tai negali vesti prie bažnytinio pobūdžio, sudarančio esminį jos kontekstą, praradimo. Juk būtent krikščionių bendruomenė yra ta vieta, kurioje sudabartinama Dvasia, atnaujinanti širdis Dievo meilėje ir daranti visus brolius viena Kristuje Jėzuje. Būtent todėl neužtenka prašyti atleidimo savo mintyse ir širdyje, bet reikia su pasitikėjimu ir nuolankumu išpažinti savo nuodėmes Bažnyčios tarnui. Švęsdamas šį sakramentą kunigas atstovauja ne vien Dievui, bet ir visai bendruomenei, kuri atpažįsta save kiekvieno savo nario silpnume, kuri su jauduliu išklauso jo gailestį, kuri su juo susitaiko, suteikia jam drąsos ir lydi atsivertimo, taip pat žmogiškos ir krikščioniškos brandos kelyje. Kas nors gali pasakyti: „išpažįstu tik Dievui“. Taip, gali pasakyti Dievui: „atleisk man“, ir išpažinti Jam savo nuodėmes, bet mūsų nuodėmės yra prieš brolius, prieš Bažnyčią. Todėl būtina prašyti Bažnyčios ir brolių atleidimo per kunigo asmenį. „Tėve, bet man gėda…“. Gėda taip pat yra kažkas gera; gėda yra sveikas ženklas, nes gėdos jausmas gydo. Jei kas nors neturi gėdos jausmo, mano šalyje apie tokį sakome, kad jis „begėdis“. Bet gėdos jausmas mums daro gera, nes daro mus nuolankesnius, o kunigas su meile ir švelnumu priima šią Išpažintį ir Dievo vardu atleidžia nuodėmes. Net ir žmogiškuoju požiūriu, kad pajustum palengvėjimą, gera pasikalbėti su broliu ir pasakyti kunigui visa tai, kas širdžiai yra našta. Ir žmogus jaučia, kad palengvėjimą randa prieš Dievą, tarpininkaujant Bažnyčiai, kunigui. Nevalia bijoti Išpažinties! Kai kas nors stovi eilėje prie klausyklos, jaučia visa tai savo viduje, taip pat ir gėdos jausmą, bet pasibaigus Išpažinčiai išeina laisvas, didis, gražus, kaip tas, kuriam atleista, tyras, laimingas. Ir tai yra graži Išpažinties patirtis! Norėčiau jūsų paklausti — nesakykite to balsu, tegul kiekvienas atsako savo širdyje — kada paskutinį kartą buvai išpažinties? Tegul kiekvienas pagalvoja… Prieš dvi dienas, prieš dvi savaites, prieš dvidešimt metų, prieš keturiasdešimt metų? Tegul kiekvienas suskaičiuoja ir atsako sau į klausimą, kada atliko paskutinę Išpažintį. O jei tai buvo jau seniai, negaišk daugiau laiko, eik, nes kunigas bus supratingas. Ten yra Jėzus, o Jėzus yra geresnis už kunigus, Jėzus tave priims, priims tave su didele meile. Būk drąsus ir eik išpažinties.

Brangūs bičiuliai, švęsti Sutaikinimo sakramentą reiškia būti apglėbtam karštu apkabinimu: tai begalinio Tėvo gailestingumo apkabinimas. Prisimename tą labai gražų palyginimą apie sūnų, kuris paliko savo namus pasiėmęs paveldėtus pinigus. Kai visus juos išleido ir nieko nebeturėjo, nutarė grįžti į namus ne kaip sūnus, bet kaip tarnas. Savo širdyje jautė didelę kaltę. Netikėta buvo tai, kas įvyko, kai jis ėmė pasakoti ir prašyti atleidimo. Tuomet tėvas jį nutraukė, apkabino, pabučiavo ir surengė šventę. O aš jums sakau: kiekvieną kartą, kai einame išpažinties, Dievas ima mus į glėbį, Dievas surengia mums šventę. Eikime pirmyn šiuo keliu. Telaimina jus Dievas.

Noriu duoti jums patarimą: būkite skaidrūs prieš nuodėmklausį. Visada. Sakykite viską, nebijokite. „Tėve, nusidėjau!“. Nuodėmklausiui visada reikia sakyti tiesą. Šis skaidrumas daro gera, nes žadina mumyse, visuose, nuolankumą. „Tėve, laikiausi to, padariau tai, nekenčiau“… kad ir kas tai būtų. Sakykite tiesą, nieko neslėpdami, be nutylėjimų, nes kalbate su Jėzumi nuodėmklausio asmenyje. O Jėzus žino tiesą. Tik Jis visada tau atleidžia! O Viešpats nori tik to, kad tu Jam pasakytum tai, ką Jis jau žino. Skaidrumas!

Tegul kiekvienas savęs paklausia: kada paskutinį kartą buvau išpažinties? Praėjo daug laiko. Neprarask nė dienos. Drąsiai eik išpažinties! Kunigas bus tau geras. Ten yra ir Viešpats Jėzus, kuris yra geresnis už kunigus! Jėzus priims tave su didele meile! Būk drąsus ir drąsiai eik išpažinties.