Tai nepaprastai jaudinantis užsiėmimas. Būti įrankiu, kuriuo naudojasi pats Dievas, kad sutaikytų žmones su savimi, kad pasakytų jiems, jog jie turi dar vieną galimybę, kad gali viską pradėti iš naujo, kad dar ne viskas prarasta — tai neįkainojama. Nuodėmklausiui didžiulis džiaugsmas girdėti, kad tuo metu išpažintį atliekantis žmogus tikrai gerai jai pasirengęs, kad rimtai priėmė Dievą, o ne atbarškina kasmetinę ar net kas mėnesį kartojamą formulę. Nėra taip, kad atleidimo sakramente gauna tik tas, kuris išpažįsta nuodėmes — penitentas. Netiesa! Aš, kaip nuodėmklausys, taip pat gaunu labai daug. Pirmiausia džiaugsmą, kad žmogus susitaikė su Dievu, kad pripažino savo kaltę ir atėjo prašyti Dievo atleidimo, kad suprato, jog tai ne tas kelias, kad rado geriausią įmanomą savo sunkumų ir bėdų sprendimą. Taip pat džiaugsmą dėl apčiuopiamai patiriamo Dievo gerumo, Jo begalinio gailestingumo. Tai kažkas neįtikėtino, to tiesiog neįmanoma iki galo perkelti į popierių; tai džiaugsmas, kuris visiškai pripildo širdį ir dar veržiasi į išorę!!! Per tarnystę klausykloje gaunu ir milžinišką jėgą kovoti dėl Dievo savo gyvenime ir man patikėtų žmonių gyvenime. Ši jėga leidžia man ištverti ir savo paties krizes, palūžimus bei nesėkmes. Labiausiai buvimas nuodėmklausiu moko mane nuolankumo — kai tiesiog nežinau, ką tam žmogui pasakyti, kai pats jaučiuosi kaip šluota be šerių, daug toliau ir svetimesnis Dievui nei žmogus, kuris išpažįsta savo nuodėmes. Išpažinčių klausymas moko mane įsijausti į kito žmogaus padėtį, nulenkti galvą, kai žmogus įtempia visas jėgas, kad bent truputį pasistūmėtų pirmyn kelyje į Dievą. Kai sėduosi klausykloje, tai man kartu ir matas, ar man pačiam jau nereikėtų užimti vietos kitoje grotelių pusėje — ne sėdint, o klūpint. Noras būti geru nuodėmklausiu tikrai reikalauja iš manęs reguliarios ir gerai išgyventos savo paties išpažinties. Niekada nebus geras nuodėmklausys tas, kuris pats neina išpažinties arba atlieka ją blogai, aplaidžiai. Kun. Maciej
