DĖKINGUMAS
Esu labai dėkinga Jėzui, kad man buvo duota beveik prieš dvejus metus savo parapijoje sutikti ses. Gabrielą. Ištvermingai ir su džiaugsmu laikausi maldos už man patikėtą kunigą. Dėkoju Dievui už visus kunigus, kuriuos Jis siunčia į mano kelią, ir pagal savo galimybes jiems taip pat aukoju maldą. Nuo tada, kai esu Betanijos misijoje, kiekvienos šventos Mišios man yra ypatingas susitikimas su Jėzumi, kuris duoda man jėgų įveikti šeimos gyvenimo sunkumus. Šiais metais sausio 3 dieną, tai buvo pirmasis mėnesio ketvirtadienis, pagimdžiau savo trečiąjį lobį — Aną Faustiną. Važiuodama į ligoninę paaukojau visą artėjančio gimdymo vargą už man patikėtą kunigą. Kai Anutė gimė iš esmės be didesnių sunkumų ir, mano dideliam džiaugsmui, aš net pamiršau savo aukojimą. Antrą dieną ligoninėje mums pradėjo pranešinėti blogas žinias. Anutei buvo lūžęs raktikaulis, prasidėjo didelė infekcija, rodanti sepsį arba plaučių uždegimą, dar ir sulėtėjęs širdies ritmas. Pradėjau bijoti, o juk Viešpats Jėzus neša ramybę, ne baimę. Prisiminiau savo aukojimą ir pagalvojau, kad šėtonas sėja baimę, nes jam nepatinka tai, ką darau. Pajutau vidinę ramybę, o kadangi kitaip melstis negalėjau, be paliovos šaukiau širdyje: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs.“ Ligoninėje buvome dvi savaites — JĖZUS, ANA ir AŠ. Anutė sveika. Joanna
