Kun. Andrzej Demitrów – kunigystėje 23 metai
Kas jums, kunige, yra kunigystė?
Dėkoju Seseriai už šį klausimą. Man asmeniškai tai yra įsišaknijimas Kristuje, kuris pakvietė mane būti su Juo sujungtam meilės ryšiu — ir tai remiasi tuo, ką Jis padarė, tai yra mirė už mane ir prisikėlė. Šis ryšys remiasi Jo asmenišku kvietimu man ir mano atsakymu, paprastai tariant — pašaukimu. Praktiškai šis ryšys reiškia kasdienį buvimą su Juo, maldą ir pirmiausia elgesį, kurį noriu formuoti pagal Jo valią, pagal Jo pasiuntinybę skelbti žodį ir teikti sakramentus, ypač Eucharistiją ir Atgailos sakramentą, taip pat kitus sakramentus, ir būti ganytoju kitiems, ypač dvasiniame vadovavime. Mano atveju su tuo dar susijęs mokslinis darbas ir dalyvavimas būsimų kunigų ugdyme seminarijoje. Kiekvienas kunigas šią konkrečią misiją gali išgyventi kitaip, savo kasdienybėje.
Ar kunigui, kaip Kristaus išrinktam žmogui, reikia maldos?
Žinoma, kaip ir kiekvienam tikinčiam žmogui. Tai galima parodyti keliais vaizdais. Pirmasis — nuostabus Mozės paveikslas: jis meldžiasi ant kalno, kai amalekiečiai kovoja su išrinktąja tauta. Mozė nesileidžia į tiesioginę kovą, bet meldžiasi ir užtaria pas Dievą. Kai jis užtardamas kelia rankas aukštyn ir jos pavargsta, jį palaiko Aaronas ir Huras, kurie laiko jo rankas iki saulėlydžio, kad įvyktų pergalė. Čia matome, pirma, to, kurį Viešpats pašaukė, išrinko ir paskyrė vadovu, užtarimo maldą, ir, antra, tų, kurie yra kartu su juo, pagalbą — jie iš tiesų prisideda prie šios pergalės, palaikydami jį kovoje.
Antrasis svarbus vaizdas — kai Jėzus prieš savo kančią sako, kad visi Jo išsižadės ir pabėgs. O Petrui kalba tiesiogiai: „Simonai, Simonai, štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius, bet aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų.“ Pats Jėzus rodo pavyzdį: tai Jis meldžiasi už žmogų, kurį pašaukė, ir būtent Jo užtarimo dėka Petras po nuopuolio sugrįžta, tris kartus paklaustas apie meilę. Verta pamatyti, kad malda, palaikanti kunigus, tarpininkus, iš tiesų yra įsijungimas į Jėzaus maldą už juos. Kai Jis meldėsi už apaštalus Vakarienbutyje, vyriausiojo kunigo maldoje: „pašventink juos tiesa (…), už juos aš pašvenčiu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“. Bažnyčios malda, atskirų žmonių malda nėra koks nors savavališkas veiksmas ar asmeninis sumanymas, daromas „savo nuožiūra“, bet yra dalyvavimas Jėzaus maldoje už pašauktuosius.
Trečiasis vaizdas — kai Erodas įkalino Petrą ir pasmerkė jį mirti, o nuosprendis turėjo būti įvykdytas po Velykų šventės; tada visa Bažnyčia meldėsi už Petrą ir galiausiai jis buvo stebuklingai išlaisvintas. Besimeldžiantieji tada neieškojo savų būdų apaštalui išlaisvinti, pavyzdžiui, ginkluoto užpuolimo ar kokio nors maišto, kuris jį išvestų į laisvę — ne — jie meldžiasi ir žino, kad jei Dievo valia yra išlaisvinti Petrą, tai ir įvyks.
Ar galima sakyti, kad kunigai neegzistuoja be Dievo tautos maldos, o Dievo tauta — be savo ganytojų maldos?
Būtent taip. Tai veikia į abi puses ir yra giliai susiję.
Kas tada jums asmeniškai yra pasauliečių malda? Ar patyrėte savotišką jėgą žinodamas, kad žmonės palaiko jus malda, ypač sunkiomis akimirkomis?
Taip, turiu pasakyti, kad tokių akimirkų būta. Čia, mano maldos vietoje kambaryje, guli 4 lapeliai, 4 „margaretės“, iš viso 28 žmonės, kurie per keletą metų pažadėjo maldą mano intencija. Žinau, kad tie žmonės dienos metu aukoja savo maldą, savo kentėjimus mano intencija, ir tai tikrai pakelia. O jei kalbėtume apie konkrečius dalykus, galiu pasakyti, kad būdavo situacijų, kai sunkių išgyvenimų metu gaudavau žinutę su klausimu, ar kas nors atsitiko, nes tas žmogus kaip tik tuo metu jautė vidinį paraginimą melstis.
Vadinasi, tarp kunigo ir už jį besimeldžiančio žmogaus užsimezga dvasinis ryšys?
Žinoma, kad taip. Nors tai nebūtinai ryšys, kurį pajuntame fiziškai, apčiuopiamai. Gali būti, kad Dievas suteiks tokią malonę, tačiau kalbama apie dvasinį ryšį, kuris vyksta maldoje, gyvenime, aukoje, aukojant Eucharistiją to kunigo intencija, dvasiniame bendrume — gyvenant jo intencijomis ir reikalais, kurie tuo metu jam rūpi.
Kokią reikšmę malda turi kunigo gyvenime?
Svarbiausią! Pirmiausia kunigas turi būti maldos žmogus — tai paprasčiausias kunigo apibrėžimas. Pažiūrėkite: Jėzus veikia, eina pas ligonius, skelbia Evangeliją, laimina vaikus, ginčijasi su fariziejais; tačiau naktis praleidžia melsdamasis, ir tai yra svarbiausios akimirkos.
Vadinasi, teisingi šv. Jono Marijos Vianney žodžiai, kad kokia bus tikinčiųjų malda, tokie bus ir kunigai? O tai reiškia, kad kunigų šventumas priklauso nuo mūsų visų?
Žinoma, kad taip, nes čia vyksta abipusė apsauga ir sustiprinimas. Svarbiausia štai kas: kai žmonės meldžiasi už kunigą, juose bręsta tikėjimo žvilgsnis į kunigystę. Kai maldos trūksta, vis labiau įsiveržia grynai pasaulietiškas, grynai žemiškas mąstymas — juslinis, materialus, kuris pabrėžia: „juk tai tik žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų“, o juk tai yra Homo Dei, Dievo žmogus — ne dėl nuopelnų, o dėl Kunigystės sakramento malonės ir dėl išrinkimo, pašaukimo. Tik per maldą žmogus gali pamatyti šią antgamtinę, dvasinę perspektyvą ir pagal ją vertinti kunigą; net matydamas jo silpnybes ir klaidas, jis dėl to nepasipiktins, nes žinos, kad moliniuose induose Dievas neša savo malonę, tikrą lobį.
Tai mums iššūkis — mokytis žiūrėti į kunigą kaip į žmogų, o ne kaip į angelą.
Tai visada yra sunkumas, nes kažkas angeliška mumyse yra — tai pasiuntinybė. Angelos reiškia pasiuntinį, tą, kurį Viešpats siunčia. Kaip skaitome pas šv. Matą apie angelus, kurie žvelgia į Dievo veidą ir kartu saugo mažutėlius. Panašiai ir čia: kunigas turi vykdyti tokią pasiuntinybę — būti prie žmonių ir žvelgti į Dievo veidą. O tai, kas sunku, nėra vien mūsų laikų dalykas: kaip Jėzaus gyvenimo metu žmonės sutelkdavo dėmesį tik į Jo žmogiškumą, į Jo žmogišką pavidalą, ir jiems buvo sunku priimti, „kad tai Dievo siųstas žmogus“, taip ir šiandien žmonės, sutelkdami dėmesį į tai, kas kunige žmogiška, sunkiai pastebi, kad pirmiausia čia veikia Dievas. Esame de facto toje pačioje padėtyje, nors, laimei, kiek toliau, nes Kristus prisikėlė.
Dažnai girdimi priekaištai kunigams, kad jie taip giliai puolė į savo nuodėmes ir silpnybes, jog jų nebeįmanoma ištraukti ar pataisyti, ir kad malda nepadės, nieko nepakeis, nes kai kurių akimis tai „tik“ malda. Ar sutinkate su tokia nuomone? Ar paprastų pasauliečių ir kitų žmonių malda kunigui pakanka kaip pagalba, kaip gelbėjimo ratas jo sunkumuose?
Gali pakakti, bet Dievas taip pat gali duoti šviesą: „eik ir jį įspėk“. Žinoma, reikia atpažinti, ar ta mintis kyla iš Šventosios Dvasios, nes Dievas gali mumis pasinaudoti, ir tada reikia tuo keliu eiti. Vis dėlto gali būti, kad paprasta nepažįstamo žmogaus malda turi milžinišką vertę, nes kol žmogus gyvas, jis gali pakilti ir pasikeisti. Būna ir situacijų, kai įsivėlimas į nuodėmę užtraukia tam tikras pareigas, pavyzdžiui, tėvo, nes gimė nauja gyvybė. Tada reikia vyskupo ar vienuolijos vyresniojo įsikišimo. Tačiau kai kalbama apie to žmogaus išganymą — o juk dėl to viskas ir vyksta — jis yra kunigas per amžius, ir jo atsivertimas bei išganymas labai priklauso nuo maldos. Malda čia yra pirma ir svarbiausia, o daugeliu atvejų vienintelė pagalba, kurią galime pasiūlyti. Vis dėlto ši malda bus veiksminga ne pagal mūsų mastą, ne pagal tai, ar pamatysime ir patirsime jos vaisius. Apie daugumą žmonių sužinosime tik anapus — kaip paskutinę gyvenimo akimirką tas taip pasiklydęs žmogus stojo prieš Dievą tiesoje ir tos akimirkos pakako, kaip gerajam latrui ant kryžiaus. Vertinti maldą pagal savo pojūtį, ar ji vaisinga, nėra tinkamas matas.
Ar tikinčiųjų malda yra tokia pat vertinga kaip kunigo malda?
Skirtumas tarp jų yra, nes kunigas veikia „in persona Christi“, tai yra kunigo asmenyje veikia Kristus santykyje su Bažnyčios bendruomene. Krikščionis taip pat yra „Alter Christus“, nes Viešpats veikia per malonę. Tačiau Bažnyčios bendruomenės atžvilgiu ir Bažnyčioje šis vaidmuo yra neabejotinas. Būtent šį skirtumą matome Eucharistijoje. Paprastas pasaulietis neaukoja Eucharistijos, neteikia Atgailos ar Ligonių patepimo sakramento, tiesa? Čia prisiimama tarnaujanti galia; ji nėra išaukštinimas ar puikybė, ji yra tarnystė, kaip Kristus tarnavo žmonėms. Taigi užtarimo maldos galios skirtumas kyla ne iš paties kunigo, bet iš Kristaus.
Kunige Andrzej, ar yra kas nors, kuo norėtumėte pasidalyti? Gal norėtumėte tarti padrąsinimo ir dėkingumo žodį tiems, kurie savo gyvenime jau rado nuolatinę vietą maldai už kunigą? Arba tiems, kurie dar nenusprendė to daryti?
Esu labai dėkingas kiekvienam žmogui, kuris, paliestas Šventosios Dvasios malonės, ėmėsi šios neįkainojamos užtarimo tarnystės. Kartu karštai kviečiu kiekvieną, kas skaito šiuos žodžius, ištverti šiame kunigų ir pašauktųjų palaikymo kelyje, kuris taip brangus Viešpačiui Jėzui. Kviečiu ir kiekvieną iš jūsų, kurie jaučiate paraginimą šioje srityje, atsiliepti į jį dosniai ir kilniaširdiškai. Viešpats nesiduoda pralenkiamas dovanojant!
