Klausimas apie kunigystę kaskart man sugrįžta. Sakoma, kad kunigystė yra paslaptis. Nors šį teiginį vartojo didysis popiežius Jonas Paulius II, gerbdamas jo didybę vis dėlto išdrįsiu pasakyti, kad man šis atsakymas nepatinka. Kartais jis vartojamas kaip bėgimas nuo šio neduodančio ramybės klausimo. Juk jis liečia kunigo tapatybę, mano tapatybę. Jei man tektų su juo susidurti, tikriausiai pasakyčiau, kad man kunigystė yra… trikampis. Toks santykių trikampis tarp Dievo, Bažnyčios (žmonių) ir manęs paties. Jei vieno iš šių elementų pritrūksta, patiri, kad kažko trūksta.
Jei vaikinas suvokia kunigystę tik asmeninio santykio su Dievu lygmeniu (aš — Dievas), galima paklausti: kaip jis įgyvendina Dievo kvietimą tarnauti? Juk Dievas įsteigė sakramentus savo Bažnyčiai kaip regimus savo Meilės ženklus. Taigi kunigystė nėra vien privatus to kunigo reikalas.
Kai ji lieka žmogaus santykių su žmonėmis lygmenyje, tada mažai kuo skiriasi nuo visuomenininko darbo, išsklaidyto milijarde smulkmenų. Toks gyvenimas, nors atrodo labai naudingas ir malonus, praranda savo prasmę — būti Dievo Komunikacija.
Panašiai, kai kunigystė suprantama tik kaip žmonių santykis su Dievu, be regimo jo elemento — konkretaus kunigo asmens, prarandamas suvokimas apie Malonę, kuri veikia konkrečiai ir siunčia konkrečius žmones, apdovanodama juos charizmomis.
Aš pats savo gyvenime turėjau įvairių etapų. Jau esu išgyvenęs kunigo visuomenininko laiką, kai gyvenimas buvo išsklaidytas bendruomenės žmonių reikaluose. Pastaruoju metu man labai sugrįžta Dievo Kvietimas. Dabar jau ne tiek į tarnystę (jos man netrūksta), kiek į mano širdies vienybę su karšta, Gyvybės pilna Dievo Širdimi. Jame slypi stiprus kvietimas Dievo, kuris nori man kalbėti — ar mano asmeninės maldos metu, ar tarnystės metu.
Šiame trikampyje man svarbus ryšys su žmonėmis. Nepaprastai jaudina mano draugų iš bendruomenių, kuriose tarnauju, malda. Kasmet prieš mano Globėjo šventę gaunu iš studentų daugybę patikinimų, kad meldžiasi. Man tai labai brangu. Kartais tai žinutės ir laiškai, kuriuos jie rašo internetu. Kartais gaunu juos ant mažų lapelių. Turiu specialų stiklainį, kuriame laikau tuos raštelius. Labai mėgstu prie jų sugrįžti.
Tada man visada kyla didelis sunkumas, nes nerandu žodžių, kurie galėtų aprašyti visą mano susijaudinimą ir dėkingumą už šį palaikymą.
Jei skaitai šiuos žodžius ir nuspręsi malda palaikyti mus, kunigus, žinok, kad jau dabar noriu Tau nuoširdžiai padėkoti.
t. Paweł SJ
