BALTA KOLORATĖ
Užaugau antiklerikaliniuose namuose. Kiek save prisimenu, tėvas su didele panieka kalbėdavo apie Bažnyčią ir kunigus, vartodamas žodžius, kurių nekartosiu.
Maža mergaitė klausydavosi žiaurių pasakojimų apie nusikaltimus, kuriuos per amžius padarė Katalikų Bažnyčia, tarp jų ir apie šventąją inkviziciją.
Prisimenu antiklerikalinę spaudą, kurią jis skaitydavo.
Dažnai girdėdavau apie kaupiamus turtus, seksualinius nusikaltimus, tiesiog apie vadinamąją „juodąją mafiją“.
Buvau pakrikštyta, kad senelė nepriekaištautų. Iki Pirmosios Komunijos nebuvo jokio ryšio su Bažnyčia, net velykinio krepšelio šventinimo, tai yra to mažiausio minimumo, kurį atlieka proginis katalikas. Kunigas kalėdodamas pas mus buvo vieną kartą. Tėvas išrėžė jam vulgarių žodžių ir vos nenustūmė nuo laiptų.
Po Pirmosios Šventosios Komunijos, prie kurios buvau nuvesta tik iš didelės pagarbos savo pamaldžiam seneliui, kad jo neištiktų infarktas, 23 metus neperžengiau šventovės slenksčio. Vienintelė iš visos mokyklos atsisakiau priimti Sutvirtinimo sakramentą. Tuo metu pradėjau grimzti į tamsius dalykus. Muzika su piktžodžiaujančiais tekstais, susižavėjimas satanizmu, okultizmu, parapsichologija. Apskritai blogiu, kurio šaknų toli ieškoti nereikia (tėvas buvo Hitlerio gerbėjas).
Atverdavau vis naujus vartelius piktosios dvasios veikimui. Pamačiusi sutaną ar abitą jausdavau tiesiog neapykantą; ne kartą man yra tekę gatvėje ką nors įžeisti žodžiais, šiaip sau. Mano akyse visi „juodieji“ buvo tarsi nukopijuoti iš tėvo pasakojimų. Atėjo laikas, kai nusprendžiau atlikti apostazę. Ieškojau internete reikalingos informacijos. Tačiau Jėzus nusprendė dėl manęs kovoti. Tikintys pažįstami ėmė pasakoti apie Dievo patyrimą, apie Mišias su malda už išgydymą. Šaipiausi: „Kaip galima būti tokiam naiviam šiais laikais. Kokia tamsybė!“
Po kurio laiko nuvažiavau su jais. Truputį tam, kad pasijuokčiau iš tų pamaldžių katalikų, truputį tam, kad įrodyčiau jiems, jog visa tai apgaulė, ir truputį… iš pavydo, nes kalbėdami apie Jėzų jie turėjo savyje kažką keista — nepaprastą vidinę ramybę. Aš tokios patirties neturėjau: metų metus svyravau tarp agresijos ir depresijos ir vaikiausi laimės pakaitalų. Neskaistumas, vis nauji toksiški santykiai, vis dažniau alkoholis ir kitos svaiginamosios medžiagos. Apskritai tamsa ir beviltiškumo jausmas darė tai, kad mintys nutraukti savo gyvenimą darėsi vis dažnesnės.
Galiausiai nuvažiavau su „apsėstaisiais“. Žvilgsniu žudžiau šventovėje susirinkusius žmones, visas Mišias sėdėdama nepagarbia poza. Ir per konsekraciją taip pat. Prieš ką man klauptis? Prieš baltą apskritimą?
Kai prasidėjo adoracija, žiūrėjau, kaip vyrukas su kolorate įspaudžia baltą apskritimą į auksinę saulutę su kojele, išimtą iš auksinės spintelės. Ir būtent tada, kai nejučia įsistebeilijau į tą baltą apskritimą, patyriau neapsakomą meilę, visišką ramybę, degančią širdį ir ašarų srautą. Nežinojau, kas su manimi darosi. Tai buvo realiausia patirtis mano gyvenime.
Ji pradėjo atsivertimo procesą.
Nuo tos įsimintinos dienos, 2016 m. gruodžio 18-osios, praėjo jau nemažai laiko. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Šiuo metu dirbu fonde „Adoremus Te Christe“, kuris steigia amžinosios adoracijos koplyčias. Anksčiau parapijose skleidžiau „Pasiaukojimą Marijai“.
Jau beveik ketverius metus dalijuosi Dievo patyrimo liudijimu. Jei ne kunigas, kuris išstatė ant altoriaus Dievo Širdį, ar būčiau ten, kur esu? Generalinė išpažintis po dvidešimt trejų metų ir visos vėlesnės — „kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos…“
Šventoji Komunija — „tai darykite mano atminimui“
Sutinku daug kunigų. Telefono kontaktuose turiu daugiau kunigų nei pasauliečių. Ar sutinku tik nuostabias koloratės? Ne… Ar patyriau iš jų nemalonumų, blogo elgesio — žinoma, pasitaiko. Ar tėvas maitino mane vien melu? Ne vien… Bažnyčioje yra daug blogio — tai tiesa, bet yra ir daugybė nutylimo, nerodomo gėrio ir grožio. Kai ant baltos staltiesės yra raudono vyno dėmė, niekas nesakys, kad staltiesė švari — visi sutelks dėmesį į tai, kas sudrumstė baltumą. Lygiai taip Bažnyčia rodoma žiniasklaidoje.
Suprantu, kad dėmė yra, ir toli gražu neketinu jos slėpti po kilimu.
Myliu Bažnyčią. Gerume ir varge, sveikatoje ir ligoje, todėl meldžiuosi už kunigus.
Atpažinau celibato kelią.
2024 m. rugpjūčio 1 d. duosiu privačius amžinuosius skaistumo įžadus. Nusprendžiau paaukoti juos būtent už kunigus, ypač už jų skaistumą.
Jiems reikia maldos, nes jie yra dvasinės kovos, kuri juntamai stiprėja, pirmoje fronto linijoje.
Prieš kelias dienas kilo įkvėpimas paskelbti rinkliavą, kurios tikslas — užsakyti trisdešimt Mišių, diena po dienos, ganytojų intencija. Per vieną parą susirinko suma, leidžianti užsakyti Mišias visiems metams — dvylika serijų po trisdešimt. Mane sujaudino žmonių atsiliepimas. Tai rodo, kad jie jaučia širdyse paraginimą šturmuoti dangų už tuos, be kurių dangus nenusileis ant altoriaus.
Marta Przybyła
Facebook „Tu się ŻYJE aż do śmierci „
Akcijos „Balta koloratė“ apibendrinimas
