Šviesos slėpinių rožinio apmąstymai – Marta Przybyła

Šviesos slėpiniai – autorė: Marta Przybyła

JĖZAUS KRIKŠTAS JORDANE.

Per šventąjį Krikštą virš kiekvieno iš mūsų atsivėrė Dangus ir nuskambėjo žodžiai: „Tai mano mylimas vaikas“.

Apie kai kuriuos iš sūnų Tėvas pasakė dar kai ką: „Tai mano mylimas sūnus, kurį šaukiu į kunigystę, kad neštų Dangų į žemę. Kad kaip Krikšto akimirką jo sieloje pasklido gailestingumo šviesa, taip ir jis gautų galią atleisti nuodėmes žemėje. Juo aš gėriuosi.“

Šio slėpinio metu prašome Tave, Marija, kad išprašytum drąsos malonę atsiliepti į kunigišką pašaukimą laikais, kai Bažnyčia maišoma su purvu, pučiami skandalai, o nematoma, kiek Joje grožio ir gėrio. Duok ištvermės krizėse malonę tiems, kurie stovi virš bedugnės, nemato išeities, susitelkia į tai, ko atsisakė, ir suabejojo, ar eina teisingu keliu. Ypatingu būdu glausk tuos, kurie grumiasi su priklausomybėmis, neskaistumu, neišgydytomis žaizdomis, pagunda pasitraukti iš kunigystės, savižudybės pagunda.

VESTUVĖS KANOJE

Vestuves Kanoje lydėjo pirmasis stebuklas. Retai išgirsi, kad kunigas vaikščiotų vandeniu, daugintų maisto paketus „Carite“ ar prikeltų mirusius, užuot laidojęs. Jis daro kai ką kur kas daugiau – perkeičia duoną į plakančią Dievo Širdį.

Nuo šventimų akimirkos kunigo žmona tampa Bažnyčia – tai jo sužadėtinė, kuriai jis prisiekė visam laikui. Sveikatoje ir ligoje, gerose ir blogose dienose. Anksčiau ar vėliau ateis žmogiško vienišumo, pagundos, susižavėjimo patirtis. Taip… kunigai taip pat išgyvena šią būseną, kuri yra kai kas natūralaus. Įvilktuvių akimirka neišjungia nei seksualumo, nei tėvystės troškimo. Taip taip, jie žinojo, į ką stoja. Žinojo, bet vis tiek yra iš kūno ir kraujo. Todėl prašau Tave, Marija: išprašyk savo sūnums skaistumo malonės, malonės nesiginčyti su pagunda, ištverti, melstis ir užsidaryti Tavo tyriausioje Širdyje tarsi seife, kai ateis išbandymas.

Moterie, kuri turi „ėjimų“ danguje, jei kunigų širdyse atsiras tuštuma, bėk pas Jėzų ir pranešk Jam, kad pašauktiesiems žvejoti žmonių baigėsi tikėjimas, viltis ir meilė.

KARALYSTĖS SKELBIMAS IR RAGINIMAS ATSIVERSTI

Jėzau, Tu sakai, kad atsivertimas – tai procesas ir sunkus darbas iki gyvenimo pabaigos. Tu nesi už bestresį auklėjimą, nes nors viskas leista, ne viskas naudinga. Perspėji dėl nuodėmės kaip dėl pirštų kišimo į elektros lizdą: „nedaryk to, nes kentėsi“. Palik nuodėmę, pasikeisk, nes bus verksmas ir dantų griežimas.

Marija, išprašyk malonės skelbti Šventosios Dvasios galia tikrą, o ne pliušinę Evangeliją. Kad jie turėtų galios uždegti širdis, kad jų kalba būtų „taip taip, ne ne“, o darbai sutaptų su žodžiais nuo sakyklos.

ATSIMAINYMAS ANT TABORO KALNO

Jėzau, pasiėmei su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną – tuos, kuriuos norėjai. Atsimainei jų akivaizdoje, spinduliuodamas ne šio pasaulio šviesa ir juos pakerėdamas. Vėl nuskambėjo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Jo klausykite“

Taboro kalnas turėjo sustiprinti mokinius, kai ateis metas kitam Kalnui – kančios ir mirties. Golgotai.

Marija, prašome Tave sustiprinti kunigus išbandymo, kentėjimo ir pagundos akimirkomis. Meldžiame už tuos, kurie paskendę sunkiose nuodėmėse, įklimpę į priklausomybes, prislėgti depresijos. Tegul Šventoji Dvasia primena jiems visas tas dvasinės paguodos akimirkas, kai jie norėjo kalnus nuversti dėl Tavo Sūnaus. Sunkų, bet galiausiai pergalingą laiką seminarijoje. Pirmąją sutaną, kuria apsivilkę su išdidumu žvelgė į veidrodį. Diakonatą. Šventimus, kai gulėjo kryžiumi, neabejodami, kad yra ten, kur turi būti. Pirmąją išpažintį, pirmąjį perkeitimą… Tegul iš naujo atras savo vertę ir tapatybę.

EUCHARISTIJOS IR KUNIGYSTĖS ĮSTEIGIMAS

„Tai darykite mano atminimui.“ Jėzau, davei kunigams galią konsekruoti duoną ir vyną. Ateini Šventosios Dvasios galia, kuri perkeitimo akimirką pridengia kunigą, kaip pridengė Mariją per apreiškimą. Esi toks nuolankus, kad ateini net tada, kai ganytojas nėra pašvenčiamosios malonės būklėje. Net tada, kai jam trūksta švelnumo dedant Tavo Širdį ant patenos, ir net tada, kai jam trūksta tikėjimo, kad Tu iš tikrųjų čia esi…

Marija, Tu atnešei pasauliui Kristų tik vieną kartą, o kunigai atneša Jį pasauliui per kiekvienas šventąsias Mišias.

Tavo užtarimu norime dėkoti už kiekvieną pašaukimą, kurio dėka įvyksta Krikštas, neįvertintas palaiminimas, suteikta santuoka, ligonių patepimo sakramentas, išpažintis ir kiekvienos šventosios Mišios. Šioje dešimtyje pavedame Tau visas kunigiškas širdis visame pasaulyje, kad jos atsiduotų Tavo Širdžiai, nes visi didieji kunigai, sujudinę minias, buvo Tavo pamišėliai.